Kokie 1995, supuosi parke ant sovietinių karuselių ir pykina taip, galėčiau bet kada išvemti pusryčiams valgytus mamos keptus blynus su šleikščiai saldžia braškių uogiene. Kokie 2012 ir taip be proto bloga, nes gyvenimas - linksmieji kalneliai. Nežinau, kodėl juos vadina linksmaisiais, nes man visai nelinksma. Karuselės turbūt vis dar sovietinės ir užstrigo nuokalnėj, galvoju, gal visai papėdėj, bet greičiausiai ne, nes visada gali leistis žemiau.
Kažin, blogiau, kai pyksti ant žmogaus ar kai nebejauti nieko? Nes dabar tikrai nejaučiu, nieko nejaučiu.
O iš kolonėlių sklinda tu tik neverk, aš tau atleidau. Net kai pasaulio pabaiga, tai juk visko pradžia.
kai pykstu, tai visada alina, kai nieko nejaučiu, tada daug ramiau gyvenasi.
AtsakytiPanaikintiAš net nežinau ką apibūdinčiau kaip ramų gyvenimą. Nes dabar vis tas pats per tą patį, faktas, kad neįdomu, o kad ramu negaliu sakyt.
AtsakytiPanaikinti