Aš jau seniai nesuprantu žmonių, kad ir kas jie būtų

Puikiai sakė puikus Bukowskis.

Visi kažkaip gyvena, kažką veikia, kažką myli. Kuria savo gyvenimus, kaip jie mėgsta sakyti. Kas tie jūsų gyvenimai? Kokie tie jūsų gyvenimai? Juokinga ir liūdna, bet kodėl aš tuose jūsų gyvenimuose, o ypač kvailų profesinių-asmeninių intrigų ir nepasidalintų vyrų lentynoj? Su vyrais viskas paprasčiau- jei su jais nemiegi, neatsiranda dramų-melodramų.

O mano gyvenimas dabar, o ką aš statau, ką kuriu ir ką griaunu? Maloniai šypsausi ir ačiūgyvenugerai, bet jaučiuos viena viena kaip ir prieš tris metus, prieš du, prieš vienus ar prieš pusę. Noriu dažytis lūpas ir kalbėtis iš tiesų nei kažkam labai svarbiomis, nei kažkam labai reikšmingomis temomis, klausytis hipotetinių idėjų ir glostyt plaukus. Ir viskas. Ir nieko nesikurti ir neieškoti to, nedaryti to, kam ieškočiau didingų pavadinimų.

Gyvenimo pajauta

Pajauta (gr. aisthäesis - jutimas, juslinis potyris), anot J. Mureikos, - greta mąstymo, tikėjimo, vaizduotės, kalbos, supratimo, atminties ir prasmės yra viena svarbiausių žmogaus dvasinių galių bei egzistencinių būsenų, kuri įsišaknijusi biologinėje, socialinėje, kultūrinėje ir dvasinėje asmenybės prigimtyje.

Gyvenimą geriausiai pajaučiu viena, šeštadienio rytą atsikėlusi saulei tekant ir pripildant kambarį šilumos; susirangius lovoje su puodeliu kavos ir be jokių pašalinių žmonių, drumsčiančių idilišką ramybę. Užsivertus krūva makulatūros ir rašant darbą, kurį po truputėlį pradedi įsimylėti. Štai tokio nuo socialinio gyvenimo atsiribojusio  žmogaus pirštų galiukais aš pajaučiu gyvenimą.

Sveikas, liūdesy!

Kokie 1995, supuosi parke ant sovietinių karuselių ir pykina taip, galėčiau bet kada išvemti pusryčiams valgytus mamos keptus blynus su šleikščiai saldžia braškių uogiene. Kokie 2012 ir taip be proto bloga, nes gyvenimas - linksmieji kalneliai. Nežinau, kodėl juos vadina linksmaisiais, nes man visai nelinksma. Karuselės turbūt vis dar sovietinės ir užstrigo nuokalnėj, galvoju, gal visai papėdėj, bet greičiausiai ne, nes visada gali leistis žemiau. 

Kažin, blogiau, kai pyksti ant žmogaus ar kai nebejauti nieko? Nes dabar tikrai nejaučiu, nieko nejaučiu. 

O iš kolonėlių sklinda tu tik neverk, aš tau atleidau. Net kai pasaulio pabaiga, tai juk visko pradžia. 

Here we go again

Tais stebuklingais momentais, kai pavyksta susikurti milijonus iliuzijų ir paskęsti savo pačios išgalvotame utopiniame pasaulyje, sėdžiu ir šypsausi. Ir nieko nieko nieko nebereikia, nieko nebetrūksta. Bet life's a bitch ir aš vėl pradedu griuvinėti ne tik ant slidaus ledo ir nebemoku atsistoti. Ir žinai, kartais tai gerai, aš vėl rašau, vėl skaitau, vėl gyvenu dėl savęs, vėl nenoriu niekam atsakinėti į idiotiškus kaipsekasiartulaiminga nes taip taip taip, sekasi gerai, viskas gerai, man viskas gerai. 

Nes aš moku būti viena, būti laiminga tiesiog iš savęs. 

“How can a woman be expected to be happy with a man who insists on treating her as if she were a perfectly normal human being.”

Ir taip, ačiū, man sekasi gerai.

Riešai kvepėjo persikais

Dar ką tik atrodė, jog noriu pasakyti daug daug visko, išpasakoti visą savo gyvenimą, gabaliukais išdalyti ir pasilikti sau tik ramybę, o dabar suprantu, jog gyvenimas mėgsta pokštus ir ramybė atėjo pati. Ir aš tikiu, kad mes būsim geros draugės!
Kartais tikrai reikia ohohoho kokių sukrėtimų, slystančio grindinio po kojomis ir griūvančio dangaus, kad po visko jaustum tokią palaimingą harmonija savyje, kad norėtųsi išbučiuoti visą pasaulį.
Užtenka vieno žmogaus, vienos frazės ir aplanko ta filmuose ramia,melancholiška, bet pakilia muzika palydima "ir tada ji suprato" akimirka. Ir tada ji tikrai supranta ir pasidaro taip gera. Ir mergaitė drąsiai žengia savo naujo gyvenimo etapo link, nes nebereikia kovoti prieš pasaulį, save, savo įsivaizduojamus baubus ir dar velnias žino ką. Nes nebereikia kovoti prieš nieką, nes riešai šiandien kvepia persikais ir ramybe.