Gyvenimo pajauta

Pajauta (gr. aisthäesis - jutimas, juslinis potyris), anot J. Mureikos, - greta mąstymo, tikėjimo, vaizduotės, kalbos, supratimo, atminties ir prasmės yra viena svarbiausių žmogaus dvasinių galių bei egzistencinių būsenų, kuri įsišaknijusi biologinėje, socialinėje, kultūrinėje ir dvasinėje asmenybės prigimtyje.

Gyvenimą geriausiai pajaučiu viena, šeštadienio rytą atsikėlusi saulei tekant ir pripildant kambarį šilumos; susirangius lovoje su puodeliu kavos ir be jokių pašalinių žmonių, drumsčiančių idilišką ramybę. Užsivertus krūva makulatūros ir rašant darbą, kurį po truputėlį pradedi įsimylėti. Štai tokio nuo socialinio gyvenimo atsiribojusio  žmogaus pirštų galiukais aš pajaučiu gyvenimą.

Sveikas, liūdesy!

Kokie 1995, supuosi parke ant sovietinių karuselių ir pykina taip, galėčiau bet kada išvemti pusryčiams valgytus mamos keptus blynus su šleikščiai saldžia braškių uogiene. Kokie 2012 ir taip be proto bloga, nes gyvenimas - linksmieji kalneliai. Nežinau, kodėl juos vadina linksmaisiais, nes man visai nelinksma. Karuselės turbūt vis dar sovietinės ir užstrigo nuokalnėj, galvoju, gal visai papėdėj, bet greičiausiai ne, nes visada gali leistis žemiau. 

Kažin, blogiau, kai pyksti ant žmogaus ar kai nebejauti nieko? Nes dabar tikrai nejaučiu, nieko nejaučiu. 

O iš kolonėlių sklinda tu tik neverk, aš tau atleidau. Net kai pasaulio pabaiga, tai juk visko pradžia.