Dar ką tik atrodė, jog noriu pasakyti daug daug visko, išpasakoti visą savo gyvenimą, gabaliukais išdalyti ir pasilikti sau tik ramybę, o dabar suprantu, jog gyvenimas mėgsta pokštus ir ramybė atėjo pati. Ir aš tikiu, kad mes būsim geros draugės!
Kartais tikrai reikia ohohoho kokių sukrėtimų, slystančio grindinio po kojomis ir griūvančio dangaus, kad po visko jaustum tokią palaimingą harmonija savyje, kad norėtųsi išbučiuoti visą pasaulį.
Užtenka vieno žmogaus, vienos frazės ir aplanko ta filmuose ramia,melancholiška, bet pakilia muzika palydima "ir tada ji suprato" akimirka. Ir tada ji tikrai supranta ir pasidaro taip gera. Ir mergaitė drąsiai žengia savo naujo gyvenimo etapo link, nes nebereikia kovoti prieš pasaulį, save, savo įsivaizduojamus baubus ir dar velnias žino ką. Nes nebereikia kovoti prieš nieką, nes riešai šiandien kvepia persikais ir ramybe.
